6.

Stroboskopai raižo erdvę. Sena sadomazochistė su korsetu, taliją suveržusiu iki dešimties centimetrų, pereina šokių aikštelę. Panaši į smėlio laikrodį iš juodos odos.

— Žinai, ką pamaniau žiūrėdamas į tą bobutę? Europos įmonės atleidžia tūkstančius darbuotojų, kad uždirbtų daugiau pinigų Majamio pensininkams, ar ne?

— Ee... na, apskritai taip. Visi Floridos senukai yra pensinių fondų, valdančių tarptautines bendroves, akcininkai, taigi teoriškai taip ir yra.

— Tai va, kadangi jau atvažiavom čia, kodėl gi mums neaplankius vieno iš senųjų planetos savininkų? Būtų kvaila svečiuotis čia ir nepasikalbėti su vienu iš jų, gal net galėtume įtikint, kad kitą kartą nieko neatleistų iš darbo, ką manai?

— Manau, kad tu girtas, bet gerai, eime.

Ir štai mes — Tamara, Šarlis ir mano galvelė — išėjom į Majamio policijos patruliuojamas gatves ieškoti pasaulinių akcininkų atstovo.

— Ding! Dong! Ding! Dong-ding-dong-ding-dong-ding!

Majamyje net ir durų skambučiai stengiasi atkreipti į save dėmesį, šitas groja „Mažąją nakties muziką“, užuot skambėjęs „ding“, kaip visi. Jau valandą klaidžiojam po Koral Geibls gyvenamąjį kvartalą ieškodami pensininkų fondų, kuriems galėtume išrėžt pamokslą. Galų gale Šarlis skambina į nuostabios marokietiškos vilos duris.

— Yes?

— Good evening Madame, do you speak french?[33]

— Taip taip, žinoma, na, tik truputį, kodėl jūs skambini taip vėlai?

— Na, čia Tamara, esanti su mumis (Tamara nusišypso stebėjimo kamerai), sako, kad ji jūsų anūkė, ponia Vord.

BZZZ.

Durys atsidaro ir pasirodo mumija. Na, būtybė, kuri labai labai seniai tikriausiai buvo moteris, labai labai tolimoje galaktikoje. Nosis, lūpos, akys, kakta, skruostai visiškai užpildyti kolagenu. Likęs kūnas panašus į susiraukšlėjusią bulvę — matyt, dėl jį gaubiančio chalato.

— Jos pertraukta tik oda, — pareiškia Šarlis su šiokiu tokiu šiurkštumu.

— Ką sakot? Kokia anūkė? Aš...

Per vėlu. Senutė nespėjo nė pasipriešinti, o Tamara jau patiesė ją ant žemės (turi rudą dziudo diržą). Skverbiamės gilyn į sunkiu auksu puoštą namą. Viskas, kas neauksuota, yra iš balto marmuro. Brr. Tamara su Šarliu perneša ponią Vord ant psichodeliniais motyvais išmargintos sofos, kuri tikriausiai buvo madinga tuo pačiu metu kaip ir jos savininkė. Turbūt kažkada XX amžiuje.

— Kadangi jūs suprantat prancūziškai, ponia Vordkažkokia, tai būsit maloni ir mus išklausysit. Viena čia gyvenat?

— Taip, I mean, NO, visai ne, čia policija atvažiuos labai greit, gelbėkit, HEEEELP!

— Užkimškim jai burną. Tamara, kur tavo skara?

— Imk.

Ji įgrūda jai į gerklę savo margą skarelę, Šarlis atsisėda ant senutės — galiu jus patikint, kad jis toks pat sunkus, kaip ir jo pokštai. Pagaliau pensininkė galės ramiai jo išklausyti.

— Matot, ponia, tai atsitiko jums, bet galėjo atsitikt ir bet kuriam kitam už dabartines nelaimes atsakingam žmogui. Žinokit, kad nuo šiandienos tokie apsilankymai taps įprastu dalyku. Amerikiečiams pensinių fondų akcininkams laikas žinoti, kad jie negali nebaudžiami griauti milijonų nekaltų žmonių gyvenimus ir už tai vieną dieną neatsiskaityti, ar aiškiai kalbu?

Šarlis įsibėgėjo. Taip visada būna su tyleniais: kai prasižioja, nebeįmanoma sustabdyti.

— Ar jums teko girdėti apie Lui Ferdinando Selino „Kelionę į nakties pabaigą“?

— Mpffghpffhmmghphh.

— Ne, Selinąs — ne batų gamintojo ženklas. Tai prancūzų rašytojas. Jo garsiausio romano veikėjo pavardė Bardamiu, jis keliauja aplink planetą ieškodamas kaltojo. Patiria karą, skurdą, ligas, keliauja į Afriką, Ameriką ir niekaip neranda mūsų nelaimių kaltininko. Knyga pasirodė 1932-aisiais, o po penkerių metų Selinąs tapo atpirkimo ožiu — dėl žydų.

Tamara apžiūri namus, atidaro šaldytuvą, pasiima alaus, po vieną atneša ir mums. Aš žymiuosi Šarlio kalbą, o jis toliau pamokslauja, jodydamas mumiją ant jos bjaurios sofos.

— Visi žinome, kad Selinąs klydo tapęs bjauriu antisemitu — atleiskit už pasikartojimą. Tačiau mes kaip Bardamiu ieškom atsakingo žmogaus. Jauna moteris, kuri čia yra, vardu Tamara, nesupranta, kodėl turi pardavinėt savo užpakalį, kad galėtų nusiųst pinigų dukrai. Kretinas šalia manęs, vardu Oktavas, taip pat be perstojo mąsto apie tai, kaip galite suprasti iš jo pabaisiško džiovininko veido. Kas pūdo pasaulį? Kas tie blogieji? Serbai? Rusų mafija? Islamo fundamentalistai? Kolumbijos karteliai? Kopūstgalviai! Kaip ir „žydų masonų“ sąmokslas ketvirtajam dešimtmety! Ar suprantat, kur aš lenkiu, ledi Kažkokiaten? Mūsų atpirkimo ožys — jūs. Kiekvienam iš mūsų šioje žemėje svarbu žinoti savo veiksmų padarinius. Pavyzdžiui, aš perku Monsanto produktus, palaikau genetiškai modifikuotus organizmus ir žemės ūkio pasėlių privatizavimą. Jūs patikėjot savo santaupas finansinei grupei, kuri jums moka užtektinai palūkanų, kad galėtumėt susimokėt už šią klaikią vilą gražiame Majamio kvartale. Gali būti, kad jūs gerai neapgalvojot šio jums nekalto, o mums — lemiamo sprendimo padarinių, ar suprantat? Nes šis sprendimas paverčia jus PASAULIO VALDOVE.

Sarlis plekšnoja jai per skruostą, kad atmerktų ašarų pilnas akis. Gailias trūkčiojančias senės dejones slopina skarelė.

— Žinot, — tęsia jis, — kai buvau mažas, dievinau filmus apie Džeimsą Bondą, ten visad būdavo blogiukas, norintis tapti Pasaulio Valdovu, požeminėje pilyje sutelkdavo savo slaptą kariuomenę ir vis grasindavo, kad susprogdins planetą Uzbekistane pavogtom atominėm raketom. Ar pamenat tuos filmus, ponia Dešmol? Taigi, visai neseniai sužinojau, kad Džeimsas Bondas, kaip ir Lui Ferdinandas Selinąs, išsidūrė. O Pasaulio Valdovas visai ne toks, juokinga, ar ne? Pasaulio Valdovas dėvi nutriušusį peniuarą, turi baisų namą, mėlyną peruką, skarelę gerklėj ir, be to, net nenutuokia, kad yra Pasaulio Valdovas! Tai jūs, ponia Vordblabla! Ar žinot, kas mes? 007! Ta ta tam ta tatata tam tam tam!

Šarlis niūniuoja Džono Bėrio muziką. Jis nenusidainuoja, bet tai netrukdo Pasaulio Valdovei patetiškai žliumbti, nunarinus galvą į ryškiaspalvę Versačės stiliaus pagalvę (jis nemirė, nes jo kūriniai tebegyvena).

— Tik nebandykit manęs sugraudint, ponia Vordšiknakamara. Ar graudinotės, kai ištisus regionus sužlugdė masiniai atleidimai iš darbo, intensyvūs pertvarkymai, besaikiai socialiniai planai, sukurti jūsų gražioms akims? Tad prašom be įgeidžių. Šiek tiek orumo, ir viskas bus gerai. My name is Bond, James Bond.[34] Mes tik atėjom paprašyti jūsų, kad pasakytumėt savo Templtono pensiniam fondui, valdančiam 1300 milijardų frankų, kad nuo šiol jis nebegalės reikalauti tokių pačių įmokų iš savo įmonių — priešingu atveju tokie žmonės kaip mes eis lankyti tokių žmonių kaip jūs, gerai?

Tada įsikišo Tamara.

— Palauk, Šarli, man rodos, ji bando tau kažką parodyti.

Iš tiesų, senė storais pirštais rodė ant žurnalinio staliuko stovinčią įrėmintą nuotrauką. Ten šypsojosi gražus JAV kariuomenės kareivis, nespalvotas, su šalmu ant galvos.

— Mmfhghmfphhgg! — stenėjo ji rodydama į portretą.

Ištraukiau iš burnos skarelę, kad geriau suprastume, ką ji nori pasakyt tuo mmfhghmfphhgg. Ėmė spiegti kaip šeškas.

— WE SAVED YOUR ASSIN 44! MY HUSBAND DIED IN NORFUCKINGMANDY!! Žiūrėk, KVAILY, MANO VYRO nuotrauka miręs PAS JUS D DIENĄ!^[35]

Aš asmeniškai pamaniau, kad ji užsidirbo tašką. Bet Šarlis įsiuto. Nežinojau jo šeimyninės priešistorės. Pirma naujiena, prisiekiu.

— Klausyk, mis. Nesimėtysim savo numirėliais visą vakarą. Jūs kariavot, kad galėtumėt eksportuot kokakolą. IT’S COCA-COLA WHO KILLED YOUR HUSBAND!^[36] O mano tėvas nusižudė, nes jį atleido iš darbo, kad padidintų pelną!

Aš radau jį pasikorusį, supranti, tu, kekše? YOU KILLED MY FATHER^![37]

Jis truputį per smarkiai ją daužė. Senei iš nosies pasruvo kraujas. Prisiekiu, bandžiau jį sutramdyti, bet alkoholis jo jėgas padvigubino.

— TU NUŠOVEI MANO TĖVĄ, SENA KIAULE, DABAR UŽ TAI MOKĖSI!

Jis apipylė ją smūgiais, kumščiais taikėsi į akis, į nosį sudaužė alaus butelį, išmušė dantų protezą ir įgrūdo į tarpkojį, na, galėtume manyt, kad nusprendė sutrumpint kančių pilną gyvenimą, kad ir kaip ten būtų, jau beveik priartėjusį prie pabaigos, bet man atrodo, kad tai galima vadinti ir nesivaldymu. Trumpai tariant, po penkių minučių (labai ilgai — pavyzdžiui, bokso raundas trunka trumpiau) ponia Vord nebekvėpavo, o kambaryje pasklido šūdų kvapas. Versačės užvalkalas jau gali keliaut į valyklą.

Tamara, atrodo, pripratusi prie nesivaldymo, nekreipė dėmesio. Patikrinusi jos pulsą, tai yra konstatavusi mirtį, ėmė metodiškai, kiek įmanydama greičiau slėpti pėdsakus. Liepė mums padėti pensininkės lavoną antikinių laiptų papėdėje. Tada ant pirštų galiukų išėjom iš šitos niūrios vilos, nepamiršom akmenimis iš sodo sudaužyt stebėjimo kameros.

— Manai, įrašė į vaizdajuostę?

— Ne, čia tik namų telefonas.

— Bet kuriuo atveju, net jei liko pėdsakų, mūsų čia niekas nepažįsta.

Paskutinis sakinys labai prajuokino budinčius sargus, tikrinančius apsaugos monitorius (vienas iš jų, haitietis, laisvai kalbėjo prancūziškai), jie šiek tiek nuščiuvo pastebėję, kad ponia Vord nepakėlė žiaurumo, o jiems reikėtų pranešti apie tai Majamio policijos departamentui.

Tą akimirką ir nustojau galvoti. Šarlis atsipeikėjo. Pritarė Tamarai:

— Ta jos sofa tikrai visai nekokia.

Baigėm vakarą Madonnos klube — striptizo bare, kur tobulai atnaujintos (tokioms kibermoterims galim sukurt specialų žodį — „atitobulintos“), vien stringus dėvinčios šokėjos prisiartina ir burna siekia dešimties dolerių banknoto, kurį tu įspraudi sau į kelnių klyną. Mes plojom neįtikėtinoms, nors ir netikroms, krūtims.

— Su moterimis visada taip, — tarė Šarlis, — arba jos mus frustruoja, arba atgraso.

Tada Tamara, kurios profesinė savimeilė buvo užgauta, mus apdovanojo nuostabiu šou — stovėdama ant baro čiulpė Coronos butelio kakliuką, smailino spenelius ledukais iš mano degtinės, kol mus visus išgrūdo lauk už konkurenciją. Po to visi trys užmigom prie televizoriaus, įsijungę mokamą viešbučio kanalą, kuris rodė puikų porno — beje, su dvigubu analiniu dulkinimu kumščiu, nemaniau, kad tai techniškai įmanoma, ir turiu prisipažint, kad nuo aktorės šūksnių išsiliejau tiesiai į kelnes.

Kitą dieną mums rengiantis skristi atgal į Paryžių (ir vėl verslo klase, 35 000 frankų už bilietą, valgiaraštyje — „grikiniai makaronai su raudonaisiais ikrais ir šviežių pomidorų sulčių užpilu“), Šarlis pasakė sutinkąs dirbti KD. Meldžiausi, kad lėktuvas sudužtų, bet kaip visada nieko jam neatsitiko. Taip aš per vieną dieną tapau agentūros vadu ir žmogžudystės bendrininku.